„atoslūgis"

Gabrielius Mackevičius

būna, kad ir tarp bebrų "perbėga juoda katė". gal ko nepasidalino, gal ne taip pažiūrėjo ar dar blogiau... žodžiu, vienam bebrui panižo dantys ir jis suknežino kito bebro statytą užtvanką, taip atlaisvindamas gausybę vandenų, kurie atgavę laisvę nukurnėjo begaliniais vingiais ir šlapiuose upelio krantuose paliko netikėtą dovaną blizgučių mėgėjams – gausybę aukso smilčių. Šis kūrinys kalba apie gamtos ir emocijų atoslūgius – įtampų augimą, staigią iškrovą ir ramų, netikėtai vaisingą poilsį po visko. Kartais konfliktas baigiasi, o po jo lieka tai, kas ilgai buvo paslėpta ar užmiršta. Kartais griūtis atveria turtus.