„esi ne taip jau ir toli"

Gabrielius Mackevičius

Dalis šio kūrinio sudaryta iš veidrodžių, sluoksniuotų įvairių medžiagų ir tekstūrų. Jis lyg ir tuštokas, bet moka užsipildyti. Kviečiu žvilgsnį pasukti į save – per simbolines asociacijas. Veidrodis čia tampa įrankiu, tačiau ar jis padeda matyti tik save, ar tik kūrinį? Paveikslo struktūra slepia, užuominomis dėlioja mintį – dalys dengia viena kitą, atveria ir kartu maskuoja. Simetrijos čia tarsi yra, bet ji nebaigta, lyg sustabdyta. Gal tai užuomina į mūsų unikalumą, asmenišką nepakartojamumą, priešingybę mechaniniam tobulumui. Veidrodis įtraukia ne tik žvilgsnį, bet ir patį žiūrovą – viskas, kas atsispindi jo paviršiuje, tampa paveikslo dalimi. Tai kintanti, gyva kūrinio dalis. Žiūrovas ne tik stebi, bet ir pats tampa stebimu bei turi progą pažvelgti į save kaip į kūrinį. Ar žvilgsnis į savo atspindį gali būti kitoks – ne vertinantis, o ieškantis?