Kunigunda DineikaitėČia ta vieta ta pati vis kita, 2023

Tam tikras vietas noriu išsaugoti amžiams, tuomet jas fotografuoju. Tam tikras vietas noriu išsaugoti kaip būsenas, tuomet jas tapau. Kai esu ten, savo sąmonės ir pasąmonės susikirtimo vietoje,- esu laisva, esu užkalbėtoja, magė, stebukladarė, esu poetė įkalinta baimėje prarasti tą unikalų ryšį, savo stebuklingas užkalbėtas vietas. Tapau jas, nes tai mano užkalbėti peizažai, mano istorijos, tai aš. Tapau save. Tampu savimi. Todėl tapau. 

Man būdingas autentiškas, gilus, metapajautiminis peizažo suvokimas į kurį einu emocinio intelekto keliu grynai per empirinę sampratą ir patirtį. Savo tapybiname dienoraštyje rašau: Stebiu. Sustoju. Vėl einu. Stebiu sustojusį laiką. Laiko tylą. Laiko virsmą kažkuo kitu, mano atveju- paveikslu. Laikas virsta paveikslu. Užfiksuoju ne vieną akimirką, o virtinę jų kurios tampa laiko juostos dėlione. Noriu užfiksuoti lėto laiko grožį, virsmo grožį, stebėjimo grožį kurie yra mano subjektyvus pasaulis, mano vizija, mano fantazija. Aš sustingstu būdama peizaže, o laikas yra besitęsiantis mano sąmonės rezultatas. Paveikslas yra to rezultato baigtinis taškas”.

Abstraktūs paveikslai- tai mano tapybinė kalba, kuri susiformavo per patirtį, santykius, žmogiškosios egzistencijos gelmes ir viršukalnes. Savo paveikslams suteikiu intymumo, įžvalgumo ir gylio su didele psichologine ir emocine jėga. Darbai persmelkti viską jaučiančio žmogaus jautrumo, vedančio mus per nepajudinamus pasakojimus ir apmąstymų bei švelnumo akimirkas. Pasakojimai apie tylą, grožį, kartais žiaurumą, asmenines kovas ir pergales ekspresyviu potėpiu kontempliatyviai nugula peizažo horizontuose. Čia tampa svarbios spalvų kategorijos, spalvos pauzė bei įtampa, jų dėlionės įvairiuose santykiuose jungiant su potėpiais- tai tapybos kalba kuria kalbu nevaržomai, tarsi užkalbant, tarsi kuriant gyvenimo poeziją.